Demokratijų krizė, autoritarinių režimų iškilimas ir pasaulinių karinių konfliktų atgimimas, žymintys XXI amžiaus antrąjį ir trečiąjį dešimtmečius, verčia permąstyti istorijos svarbą dabarčiai. Walteris Benjaminas teigė, kad dabartis yra priklausoma nuo praeities rekonstrukcijos, todėl alternatyvių ateities vizijų kūrimas įmanomas tik tuomet, kai visuomenės dekonstruoja savo praeities pasakojimus. Tačiau kas nutinka tuomet, jei praeitis yra juntama tik dabartyje, o toks jos buvimas peržengia faktologinio istorijos pasakojimo ribas? Kas, jei šis praeities buvimas gali būti suvokiamas tik per tai, kas liko nepasakyta ar nedokumentuota – per nutylėjimus ir istorijos įrašų spragas, sukeliančias jauseną, jog kažkas esminga buvo praleista?

„Kuomet istorija ir vėl sugrįžta, arba dabartis praeities spragose“ – tai menininkų filmų programa, kviečianti permąstyti istorijos sugrįžimo idėją ir siūlanti labiau niuansuotą požiūrį į praeitį, pripažįstant kolonizuoto kito, materialaus pasaulio bei neracionalių prieigų įtaką mūsų dabarčiai. Keturios kuruotos menininkų filmų peržiūros tyrinėja praeities pasireiškimą dabartyje, kurio tradicinė istorinė logika nepajėgia iki galo paaiškinti. Šie filmai atsigręžia į sapnuotus, pajaustus, pamirštus ar oficialioje istorinėje atmintyje niekada neįsitvirtinusius, tačiau į dabarties audinį įpintus praeities fragmentus.

Programoje pristatomi filmai analizuoja, kaip linijinio laiko logikai ir istoriniam priežastingumui nepaklūstantys praeities įvykiai ar asmenybės grįžta į dabartį ir veikia šiuolaikinį pasaulį. Jie kviečia pergalvoti istorijos sugrįžimą sutelkiant dėmesį į jos spragas, nutylėjimus ir kolektyvines emocines patirtis, kurios tradicinėje istoriografijoje dažnai lieka neaptartos. Istorija čia suvokiama ne kaip praeities įvykių perpasakojimas, bet kaip kompleksiška to, kas buvo praleista, kas rezonuoja emociniu lygmeniu ir kas dažnai netelpa dabartinio istorinio diskurso rėmuose, sąveika.


Vasario 29 d., 18:00
Hito Steyerl – The Empty Center (Vokietija, 1998, 62 min)

Filmas analizuoja Potsdamo aikštės Berlyne transformaciją po Vokietijos susivienijimo, nagrinėdamas „tuščio centro“ idėją kaip politinę, urbanistinę ir vaizdinę konstrukciją. Steyerl jungia archyvinius kadrus, esė formą ir asmeninį pasakojimą, atskleisdama, kaip modernizacija naikina istorinę atmintį, kartu ją perrašydama. Miesto erdvė čia tampa ideologinių projektų ir nematomų galių sankirta. Filmas reflektuoja, kaip istorija materializuojasi per architektūrą, vaizdus ir jų ištrynimą.

Kovo 14 d., 18:00
Zheng Yuan – Dream Delivery (Kinija, 2018, 9 min)

Trumpas, siurrealistinis filmas seka svajonių „pristatymo“ logiką šiuolaikinėje Kinijos kasdienybėje. Pasitelkdamas absurdišką naratyvą ir minimalistinę estetiką, autorius nagrinėja darbo, lūkesčių ir nematomų emocinių mainų mechanizmus. Svajonė čia tampa preke, o jos judėjimas – nematoma infrastruktūra. Filmas subtiliai komentuoja kapitalizmo poveikį intymiausioms patirties sritims.

Salomé Jashi – Their Helicopter (Sakartvelas, 2006, 22 min)

Filmas dokumentuoja mažo Sakartvelo kaimo gyventojų reakciją į virš jų namų nuolat skraidantį karinį sraigtasparnį. Šis pasikartojantis, bet niekada iki galo nepaaiškinamas įvykis tampa kolektyvinės baimės, traumos ir istorinės atminties simboliu. Jashi fiksuoja kasdienybės ir grėsmės susikirtimą, kuriame politinis smurtas persmelkia kasdienį gyvenimą. Tai filmas apie tai, kaip istorija veikia per garsą, laukimą ir neapibrėžtumą.

Kovo 22 d., 18:00
Marta Popivoda – Yugoslavia, How Ideology Moved Our Collective Body (Serbija, 2013, 62 min)

Filmas tyrinėja, kaip Jugoslavijos ideologija formavo kolektyvinį kūną per masines choreografijas, paradus ir politinius ritualus. Archyvinė medžiaga čia analizuojama kaip fizinės disciplinos ir emocinės mobilizacijos įrankis. Popivoda klausia, kaip politinės idėjos įrašomos į kūnus ir kaip jos išlieka net ideologijoms žlugus. Tai refleksija apie istoriją, kuri gyvena ne tekstuose, bet judesiuose ir atmintyje.

Kovo 28 d., 18:00
Sara Magenheimer – Art and Theft (JAV, 2017, 7 min)

Trumpas esė filmas nagrinėja ryšius tarp meno, vagystės ir vertės cirkuliacijos šiuolaikinėje ekonomikoje. Pasitelkdama fragmentišką naratyvą ir skaitmeninę estetiką, autorė analizuoja, kaip idėjos, vaizdai ir objektai juda tarp teisėtumo ir pasisavinimo. Filmas kelia klausimus apie autorystę, nuosavybę ir kultūrinį darbą. Tai ironiška, bet tiksli refleksija apie kūrybą kaip ekonominį procesą.

Mykola Ridnyi – The District (Ukraina, 2023, 20 min)

Filmas fiksuoja Ukrainos miesto rajoną karo sąlygomis, sutelkiant dėmesį į kasdienybę, kuri tęsiasi griūties akivaizdoje. Ridnyi jungia dokumentinį žvilgsnį su poetine distancija, leisdamas istorijai pasirodyti per fragmentus ir tylą. Miesto erdvė čia tampa liudijimu to, kas vyksta tarp smurto ir įprasto gyvenimo. Tai filmas apie dabartį, kurioje istorija dar tik rašosi.


Programą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. 








︎︎︎ Atgal