A garden begins with an enclosure, a line drawn to create a space apart. Within its bounds, the world can be re-ordered. It is a place of refuge and a site of cultivation, where the personal and the communal, the wild and the tamed, the mundane and the mythological can intertwine. In Oasis, her first solo exhibition at Medūza, artist Evy Jokhova transforms the gallery into such a space – a sanctuary for reflection and an archaeology of imagination.

The project finds its roots in the social fabric and DIY creativity of communal gardens in the Baltic region. These are spaces of remarkable resourcefulness and personal myth-making, where private narratives are cultivated on shared ground. Jokhova’s interdisciplinary practice has long investigated the dialogue between social anthropology, vernacular architecture, and art. Here, she turns her attention to the fertile ground where everyday objects sprout into symbols, exploring how enduring folklore stories can be woven from the threads of what was and what could be.

Informing this investigation is the work of Lithuanian archaeologist Marija Gimbutas, whose theories on a peaceful, matrifocal culture find resonance within the exhibition. Jokhova does not seek to illustrate the past, but rather to reactivate its spirit. She applies Gimbutas’ method of “archaeomythology” – reading deep meaning in humble artifacts – to the present day, treating the contemporary garden as a living archaeological site. In this space, ancient symbols of regeneration find their modern counterparts in the mass-produced as well as artist’s handcrafted objects, creating a dialogue between the deep time of prehistory and the vibrant vernacular of a Baltic courtyard.

The gallery is transformed into a landscape populated by these new relics. At the entrance, a quilted textile collage acts as a playful emissary. The piece unites elements from Jokhova’s previous work on Estonian mythology with the current context, creating a narrative in which Estonian gnomes, in a nod to the travelling gnome in the film Amélie, visit the communal gardens of Lithuania. Elsewhere, a large, dinosaur-like egg stands as an artefact of a speculative myth, its form both familiar and fantastical. This symbol of deep time, however, is presented with a sense of irony: it sits atop a kitschy, mass-produced garden frog statue purchased from “Senukai”, Lithuania’s largest chain of DIY and gardening superstores. This gesture is central to the exhibition’s logic, upending the distinction between a profound, handcrafted myth and an everyday garden ornament. It captures the blend of high creativity and consumer kitsch that characterises the resourceful, bricolage aesthetic of the communal gardens.

These objects are complemented by a collaboration with woodcarver Linas Žulkus: a photograph of a misty, placeless road is juxtaposed with a frame constructed from Palanga driftwood. This frame, carved with forest animals from Lithuanian folklore, does more than simply contain the image; it actively grounds it, embedding universal journey within the local narrative.

In a time marked by widespread ecological anxiety, the turn to the garden is not a gesture of escapism. Instead, Evy Jokhova’s Oasis presents this act as a potent model for resilience and regeneration. Here, the garden is posited as an act of poetic (resi)stance, a space where mythmaking can be cultivated. This alchemy, fusing ancient cosmology with the vibrant, living practice of the communal garden, suggests that the creation of myth is not a relic of the past, but a necessary activity to be cultivated in the here and now. Functioning as a seed planted in the fertile ground of the gallery, the exhibition is a reminder that in the simple, generative act of tending to a place, we engage in the fragile art of world-making, creating a refuge where new narratives can take root and grow.



Evy Jokhova (1984, Switzerland – EE/UK/RU) lives and works between Lisbon, London, and Vienna. Jokhova is a multi-disciplinary artist whose practice engages with dialogue and relationships between social anthropology, architecture, philosophy and art. Working with drawing, sculpture, installation, sound, film and performance, she aims to bridge gaps between these fields and their inherent hierarchical structures.



Journey through the mist, IV, 2025
Archival inkjet print, driftwood from the Baltic sea assembled in collaboration with Linas Žulkus

Oswald, 2023
Stoneware ceramic

When the serpent crows, VI. 2024
Glazed earthenware ceramic tiles, kiwi mortar.

When the serpent crows, VII. 2025
Hand-dyed textile, embroidery.

Linas
2025. Driftwood from the Baltic sea assembled in collaboration with Linas Žulkus

Josephina, 2023/25
Mass produced item from Senukai, crochet, plants.

Żemyna & Żemynas, 2024
Stoneware ceramic

Baltic gnomes go on a package holiday, 2024
Quilted textile, wood, crochet.

Dinosaur egg, 2025
Historic specimen


The artist and the organizers of the exhibition Oasis would like to express sincere gratitude to everyone who had contributed their thoughts, conversations, labour and support, without which this exhibition would not have been possible. Most notably, we would like to thank, in no particular order, to Elena Jokhova, Donatas Jankauskas-Duonis, Tomas Meleška and Arvydas Baltinas, Ann Mirjam Vaikla, Daria Morozova, Augustina Matusevičiūte, Laura Arbačiauskienė, Justė Kostikovaitė and Loft Atelier.

The exhibition is funded by the Lithuanian Council for Culture and is part of the Lithuanian Artists' Union Creative Programme for 2025.




Sodas prasideda nuo aptvėrimo – nuo linijos, žyminčios atskirą erdvę. Jos ribose pasaulis gali būti perrikiuotas. Tai – prieglobsčio ir puoselėjimo vieta, kur susipina individuali ir bendruomeniška, gaivališka ir prijaukinta, kasdienė ir mitinė plotmės. Parodoje Oazė menininkė Evy Jokhova Medūzos erdvę paverčia tokia vieta – užuoveja savistabai ir vaizduotės archeologijai.

Parodos užmanymas įsišaknijęs kompleksiškoje Baltijos šalių bendruomeninių sodų kultūroje ir joje gyvuojančių saviveiklos ir bendrakūrybos tradicijų. Šie sodai, tai erdvės, išsiskiriančios išradingumu ir asmeniniu mitų kūrimu – juose individualūs pasakojimai puoselėjami bendroje žemėje. Evy Jokhova savo kūryboje vysto dialogą tarp socialinės antropologijos, liaudies architektūros ir meno. Šioje parodoje ji purena derlingą dirvą, kurioje kasdieniai daiktai išsprogsta į simbolinę plotmę, o individualūs patyrimai išlieka gyvybingi perduodami kaip folkloro pasakojimai.

Parodai svarbi Amerikos lietuvės, archeologės Marijos Gimbutienės kūryba. Jos mintys apie taikią, į moterį orientuotą kultūrą čia ataidi ne kaip praeities vaizdinys, bet kaip jos dvasios sugyvinimas. Jokhova pasitelkia Gimbutienės „archeomitologijos“ metodą, kuris leidžia iš pažiūros nereikšminguose artefaktuose įžvelgti juos siejančias prasmės gijas, ir pritaiko jį dabarties kontekstui – šiuolaikinį sodą traktuodama kaip gyvą archeologinę vietovę. Čia senieji atsinaujinimo simboliai susitinka su šių dienų atitikmenimis – tiek masinės gamybos, tiek vienetiniais rankų darbo objektais. Taip mezgasi pokalbis tarp giliojo priešistorės laiko ir gyvybingos Baltijos kiemų liaudies kultūros.

Apgyvendindinta šiais šiuolaikybės reliktais, galerijos erdvė tampa kraštovaizdžiu. Foje kabanti išmarginta tekstilė žiūrovą pasitinka kaip žaismingas šauklys. Jis primena apie Jokhovos ankstesnius darbus estų mitologijos tema ir kuria pasakojimą, kuriame estų nykštukai – lyg nuoroda į keliaujantį gnomą iš filmo Amelija iš Monmartro – aplanko Lietuvos bendruomeninius sodus. Salėje, tuo tarpu, tarsi dar neišsipildžiusi spekuliatyvaus mito užuomazga stūkso didžiulis, dinozauro kiaušinį primenantis objektas. Tai giliojo laiko simbolis, su žiupsnelio ironijos užkeltas ant kičinės, masinės gamybos sodo skulptūros vaizduojančios medituojančią varlę. Ši skulptūra buvo įsigyta „Senukuose“ – didžiausiame „pasidaryk pats“ ir sodo reikmenų tinkle Lietuvoje. Šiuos iš pažiūros skirtingus kontekstus gretinantis gestas tampa svarbiu parodos logikos motyvu – juo ardoma riba tarp rankų darbo, mitinio objekto ir kasdienės sodo dekoracijos. Ši dinamika atspindi išradingą bendruomeninių sodų brikoliažo estetiką, kur meninė kūryba susilieja su vartotojo užgaidomis.

Salėje stovintis sunkus medinis krėslas ir kabantis paveikslas buvo sukurti kartu su medžio drožėju ir liaudies meistru Linu Žulkumi. Iš Baltijos jūros nugludintų šakų pagamintas rėmas apglėbia fotografiją, vaizduojančią miglotą kelio fragmentą nepažįstamoje vietovėje. Jame išraižyti lietuvių folkloro gyvūnai veikia ne tik kaip dekoratyvus motyvas ar ornamentas – atvaizdo rėmas tampa aktyviu pagrindu, kuris įžemina abstraktų kelionės vaizdinį, įpina jį į vietos vaizdiniją ir susieja universalią kelionės temą su konkrečiai vietovei būdingais pasakojimais.

Kai visuomenę kausto nerimas dėl ekologinės suirutės, sugrįžimas į sodą nėra gestas, motyvuotas noro pabėgti nuo tikrovės. Priešingai – Evy Jokhovos Oazėje jis veikia kaip išgyvenimo ir atsinaujinimo modelis. Čia sodas tampa poetinės pasipriešinimo praktikos išraiška – erdve, kurioje puoselėjamas mitų kūrimas. Ši alchemija, jungianti senąją kosmologiją su gyva bendruomeninių sodų tradicija, leidžia suprasti, kad mitų kūrimas nėra praeities liekana, o būtina kultūros atsinaujinimo sąlyga, reikalinga čia ir dabar. Kaip sėkla, pasėta derlingoje galerijos dirvoje, paroda primena, jog rūpestis vieta, kad ir išreikštas paprastais, bet kūrybingais mostais – sutelkia mus bendrai pasaulėkūrai, leidžiančiai įsišaknyti ir augti naujiems pasakojimams.






Evy Jokhova (g. 1984, Šveicarija – Estija / JK / Rusija) gyvena ir kuria tarp Lisabonos, Londono ir Vienos. Jokhova – tarpdisciplininio meno kūrėja, kurios praktika grįsta socialinės antropologijos, architektūros, filosofijos ir meno tarpusavio ryšiais bei dialogu. Dirbdama su piešiniu, skulptūra, instaliacija, garsu, filmu ir performansu, ji siekia mažinti atotrūkį tarp šių sričių bei kvestionuoti jų vidines hierarchijas.

Kelionė per rūką, IV, 2025.
Archyvinė rašalinė spauda, Baltijos jūros nugludintos medžio šakos, kūrinys sukurtas bendradarbiaujant su Linu Žulkumi.

Osvaldas, 2023.
Akmens masės keramika

Kai žaltys užgieda, VI, 2024.
Glazūruotos molinės keraminės plytelės, kivio skiedinys

Kai žaltys užgieda, VII, 2025.
Rankomis dažyta tekstilė, siuvinėjimas

Linas, 2025.
Baltijos jūros nugludintos medžio šakos, kūrinys sukurtas bendradarbiaujant su Linu Žulkumi

Jozefina, 2023/25. Masinės gamybos objektas iš „Senukų“, nėriniai, augalai

Žemyna ir Žemynas, 2024. Akmens masės keramika

Baltijos nykštukai leidžiasi į poilsinę kelionę, 2024.
Dygsniuota tekstilė, medis, nėriniai

Dinozauro kiaušinis, 2025.
Istorinis eksponatas


Parodos Oazė menininkė ir organizatoriai nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie dalinosi mintimis, pokalbiais, darbu ir palaikymu – be jų ši paroda nebūtų įvykusi. Ypatingą padėką reiškiame, atsitiktine tvarka: Elenai Jokhovai, Donatui Jankauskui–Duoniui, Tomui Meleškai ir Arvydui Baltinui, Ann Mirjam Vaiklai, Darijai Morozovai, Augustinai Matusevičiūtei, Laurai Arbačiauskienei, Justei Kostikovaitei ir Loft Atelier.



Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybinės programos dalis (2025).







︎︎︎ Atgal