Groševs
was born in 1983. For several years, however, his Facebook profile
listed his birth year as 1913. The joke persisted until it became
biologically implausible. Yet this gesture still lingers. Kaspars
Groševs’ solo show Feedback treats time as a signal looping back
on itself. The works in the show carry the charge of something
belated and anticipatory at once.
Terence
McKenna’s Timewave Zero theory proposed that time behaves less like
a straight line and more like a fractal spiral: patterns repeat, but
each return comes with greater intensity. History, in his view,
doesn’t progress politely – it accelerates toward rupture. His
psychedelic cosmology treated culture as a kind of operating system,
one that can glitch, loop, or crash.
Groševs’
paintings wave back to those early twentieth-century attempts to
invent spiritual grammars through distortion, chromatic excess, and
rhythmic patterning. If abstraction once promised transcendence
through formal coherence, Groševs stages coherence tipping into
apophenia: the compulsion to perceive structure where there might be
none. Metaphysical longing here encounters a feedback condition in
which pattern risks sliding into paranoia or hallucination – yet
still insists on the possibility of a vision.
When
Google DeepDream appeared in 2015, it looked less like a breakthrough
and more like a nervous breakdown. Dogs grew out of clouds. Eyes
nested in trees. Everything sprouted extra faces. A system trained to
recognize forms began to see them everywhere. Recognition became a
compulsion. Apophenia – but now algorithmic.
Groševs’
paintings operate at a comparable pitch. Color and pattern build
toward saturation, pushing the image to the edge of overload. But the
excess here is not machine-driven. It is made by hand – and faintly
psychedelic. The brushstroke remains visible, paint is pressed and
rubbed into the canvas. In this sense, the work reopens Marcel
Duchamp’s critique of ‘retinal art', the reduction of artistic
experience to visual stimulation. Modernist painting was often
dismissed as optical excess. Groševs does not retreat from that
charge. He embraces the intensity of looking while keeping its
construction in view. The distortion is not just optical; it is built
through manual pressure, drag, and repetition.
Figures
emerge mask-like, their smiles hovering between playful and sinister.
Color operates affectively rather than descriptively; surfaces pulse
in saturated reds and pinks that collapse depth into the atmosphere.
The works oscillate between sincere and unsettling. A smile should
signal warmth, but when it doesn’t correspond to context, or
appears detached from emotion, it becomes eerie.
Many
of the drawings Groševs first created sitting in the bars, cafes,
together with friends amid conversation, allowing the hand to move
ahead of the mind. The procedure nods to automatism but also operates
as a tactical refusal of overcoding. Form precedes language; the
image arrives before interpretation can stabilize it. This recalls
how, as a teenager, sound artist and theorist Brandon LaBelle wrote
to William S. Burroughs and received a postcard in reply bearing a
single sentence – Words are your enemy.
The
sound installation No Input Just Output encompassing the space is an
acoustic feedback loop that occurs when a system begins to hear
itself and amplifies that signal until distortion replaces clarity.
In Feedback, Groševs stages a cultural equivalent.
ABOUT
THE ARTIST
Kaspars
Groševs (1983) is an artist, musician and curator based in Riga.
In 2014 he co-founded 427 gallery – an open and experimental art
space interested in connecting communities, daring ideas,
confabulations, and adventurous art practices. Working with
experimental electronic music since the late 1990s, Grošev's
exhibitions often feature sound as an extension to visual methods, in
which the practice of painting also plays an important role.
He
has exhibited at Cēsis Contemporary Art Centre, the National Art
Museum in Riga, Editorial in Vilnius, darkZone in New Jersey, No Moon
and Art in General in New York, Futura in Prague, BOZAR in Brussels,
Shanaynay in Paris, SIC in Helsinki, Kim? Contemporary Art Centre in
Riga.
Groševs
has curated a variety of exhibitions at the City Surfer Office in
Prague (2022), Skulptur Institut in Vienna (2022), Kim? Contemporary
Art Centre in Riga (2020, 2019, 2015), P////AKT in Amsterdam (2020),
Polansky Gallery in Brno (2019), and several off-spaces in Riga. He
has been working at Radio NABA since 2003 and has co-run the cassette
label No Sex Just Talk since 2017. Two-time finalist of the Purvītis
Award (2021, 2023).
WORKS ON DISPLAY
1. Feedback (2026) 2. Lost Highway: Is This It (2025) 3. Goodnight Ibiza Cookie: Microdosing Suffering for the Big Happy to Hit (2026) 4. Man’s Best Friend (2026) 5. Positive Energy: Strong & True (2026) 6. Artwork That Makes You Go “Aaaah” (2025) 7. Without Enemies (2011 / 2026) 8. Letter of Recommendation (2025) 9. The Demiurge (2025) 10. Untitled (2026) 11. Corporate Angel (2026) 12. Santa Claus in a Chimney (2026) 13. You Got Mail (2026) 14. Medievalmaxxing: Wise Council (2026) 15. Medievalmaxxing: Jestercore (2026) 16. No Input Just Output (2026) 17. One Unlucky Like (2025) 18. A Nice Evening with Hippies and Cacao (2025) 19. 11 Chances to Fail (2025)
Supported
by
State Culture Capital Foundation of Latvia and
Lithuanian
Council for Culture.
Tekstas Lietuvių kalba
Groševs gimė 1983 m. Vis dėlto,
keletą metų jo „Facebook“ profilyje buvo nurodyta, kad
menininko gimimo metai – 1913-ieji. Pokštas tęsėsi tol, kol
tariamas menininko amžius tapo biologiškai nebeįmaonomas, tačiau
šis pats keliavimo laiku gestas menininko praktikoje išliko iki
šiol. Kaspars Groševs personalinė parodoje „Feedback“ laikas
įsivaizduojamas kaip signalas, kuris lyg grįžtamojo ryšio kilpa
nuolat grįžta atgal į pradžios tašką. Parodoje eksponuojami
kūriniai yra išvien persmelkti vėlavimo ir laukimo nuotaikų.
Terence’as
McKenna pasiūlį nulinio laiko bangos taško teoriją, kurioje
teigė, kad laikas juda ne kaip tiesė, o veikiau kaip fraktalinė
spiralė: modeliai kartojasi, tačiau kiekvienas sugrįžimas įvyksta
su didesniu intensyvumu. Istorija, jo požiūriu, neprogresuoja
nuosekliai – ji spartėja link lūžio taško. Jo psichodelinė
kosmologija kultūrą traktavo kaip tam tikrą operacinę sistemą,
kuri gali strigti, cikliškai kartotis ar sugesti.
Groševs
tapyba sugrįžta prie ankstyvojo XX a. bandymų kurti dvasines
„gramatikas“ pasitelkiant iškraipymą, spalvinį perteklių ir
ritmą. Jei abstrakcija kadaise žadėjo transcendenciją per formos
darną, Groševs rodo, kaip ši darna ima slysti į apofeniją – į
polinkį matyti struktūrą ten, kur jos gali ir nebūti. Metafizinis
ilgesys čia susiduria su grįžtamojo ryšio būsena, kurioje raštas
gali virsti paranoja ar haliucinacija – tačiau vis tiek išlaiko
vizijos galimybę.
Kai
2015 m. pasirodė „Google DeepDream“ technologija, ji atrodė ne
kaip proveržis, o kaip nervinis lūžis. Iš debesų dygo šunys.
Medžiuose kūrėsi akys. Visi daiktai, regis augino iškreiptus
veidus. Sistema, išmokyta atpažinti formas, ėmė jas matyti visur.
Atpažinimas tapo nevalinga kompulsija. Apofenija tąkart tapo
algoritmu.
Groševs
tapyba veikia panašiu intensyvumu. Spalva ir raštas kaupiasi iki
prisotinimo, stumdami vaizdą prie perkrovos ribos. Tačiau šis
perteklius nėra mašininis. Jis kuriamas ranka – ir lengvai
psichodelinis. Potėpis lieka matomas, dažas spaudžiamas ir
trinamas į drobę. Šia prasme darbai sugrąžina Marcelio Duchamp’o
kritiką „retininiam menui“ – meninės patirties redukcijai į
regimąjį dirginimą. Modernistinė tapyba dažnai buvo laikoma
optiniu pertekliumi. Groševs nuo šio kaltinimo nesitraukia. Jis
priima žiūrėjimo intensyvumą, bet kartu leidžia matyti, kaip jis
kuriamas. Iškraipymas čia nėra vien optinis – jis atsiranda jau
rankos – spaudimo, vilkimo ir kartojimo – judesiuose.
Figūros
išnyra tarsi kaukės, jų šypsenos svyruoja tarp žaismingumo ir
grėsmės. Spalva čia veikia ne aprašomai, o afektyviai; paviršiai
pulsuoja sodriais raudonais ir rožiniais tonais, kurie gylį
ištirpdo atmosferoje. Kūriniai svyruoja tarp nuoširdumo ir
nejaukumo. Šypsena turėtų reikšti šilumą, tačiau kai ji
neatitinka situacijos arba atrodo atsieta nuo jausmo, ji tampa
šiurpi.
Daugelį
piešinių Groševs pradėjo kurti sėdėdamas baruose ir kavinėse,
tarp draugų, pokalbių metu, leisdamas rankai judėti greičiau nei
minčiai. Ši praktika primena automatizmą, bet kartu yra sąmoningas
atsisakymas viską per daug užkoduoti. Forma atsiranda anksčiau nei
kalba; vaizdas pasirodo dar prieš tai, kai interpretacija spėja jį
sutvirtinti. Ši kūrybinė dinamika primena Williamo S. Burroughso
atviruką, kurį jis atsiuntė atsakydamas į paauglystėje garso
menininko ir teoretiko Brandono LaBelle laišką. Atsakymas
apsiribojo vienu sakiniu – Žodžiai yra tavo priešas.
Erdvę
apgaubianti garso instaliacija „No Input Just Output“ yra
akustinė grįžtamojo ryšio kilpa, atsirandanti tuomet, kai sistema
ima girdėti pati save ir stiprina šį signalą tol, kol aiškumą
pakeičia iškraipymas. Parodoje „Feedback“ Groševs kuria
kultūrinį šio reiškinio atitikmenį.
APIE
MENININKĄ
Kaspars
Groševs (1983) – Rygoje gyvenantis menininkas, muzikantas ir
kuratorius. 2014 m. jis kartu įkūrė galeriją „427“ –
atvirą, eksperimentinę meno erdvę, siekiančią jungti
bendruomenes, drąsias idėjas, netikėtas interpretacijas ir
rizikingas meno praktikas. Nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos
dirbdamas su eksperimentine elektronine muzika, Groševs savo
parodose dažnai pasitelkia garsą kaip vizualių metodų tąsą,
kurioje svarbią vietą užima ir tapyba.
Jis
yra eksponavęs darbus Cėsių šiuolaikinio meno centre,
Nacionaliniame dailės muziejuje Rygoje, „Editorial“ Vilniuje,
„darkZone“ Naujajame Džersyje, „No Moon“ ir „Art in
General“ Niujorke, „Futura“ Prahoje, BOZAR Briuselyje,
„Shanaynay“ Paryžiuje, SIC Helsinkyje, „Kim?“ šiuolaikinio
meno centre Rygoje.
Groševs
kuravo parodas „City Surfer Office“ Prahoje (2022), „Skulptur
Institut“ Vienoje (2022), „Kim?“ šiuolaikinio meno centre
Rygoje (2020, 2019, 2015), „P////AKT“ Amsterdame (2020),
„Polansky Gallery“ Brno (2019) ir keliose nepriklausomose erdvėse
Rygoje. Nuo 2003 m. jis dirba radijuje „NABA“, o nuo 2017 m.
kartu leidžia kasetinę leidyklą „No Sex Just Talk“. Dukart
„Purvītis“ premijos finalininkas (2021, 2023).
PARODOJE RODOMI KŪRINIAI
1. Feedback (2026) 2. Lost Highway: Is This It (2025) 3. Goodnight Ibiza Cookie: Microdosing Suffering for the Big Happy to Hit (2026) 4. Man’s Best Friend (2026) 5. Positive Energy: Strong & True (2026) 6. Artwork That Makes You Go “Aaaah” (2025) 7. Without Enemies (2011 / 2026) 8. Letter of Recommendation (2025) 9. The Demiurge (2025) 10. Untitled (2026) 11. Corporate Angel (2026) 12. Santa Claus in a Chimney (2026) 13. You Got Mail (2026) 14. Medievalmaxxing: Wise Council (2026) 15. Medievalmaxxing: Jestercore (2026) 16. No Input Just Output (2026) 17. One Unlucky Like (2025) 18. A Nice Evening with Hippies and Cacao (2025) 19. 11 Chances to Fail (2025)
Parodą
remia Latvijos Valstybinis kultūros kapitalo fondas ir Lietuvos
kultūros taryba.