„Dabar, - tarė jis man, - pamatysi tai, ko dar niekada nesi matęs“.

Jis rūpestingai įteikė man Moore'o „Utopijos“ kopiją, 1518 m. Bazelio mieste išspausdintą tomą, kuriame trūko kai kurių puslapių ir iliustracijų.

Ne be šiokio tokio pasipūtimo atsakiau jam: „Tai spausdinta knyga. Namuose jų turiu virš poros tūkstančių, nors ne tokių senų ir ne tokių vertingų.“

Garsiai perskaičiau pavadinimą.

Vyras nusijuokė

Borgeso pasakoje, kurios ištrauką ką tik perskaitėte, atpasakojamas trumpas argentiniečių filologijos profesoriaus Eudoro Acevedo prisiminimas iš pokalbio su bevardžiu žmogumi, sutiktu jo viešnagės tolimoje ateityje metu. Kiek kitaip, nei įprasta įsivaizduoti, (kurio pavardė išvertus iš ispanų kalbos reiškia „šventą girią“ arba holivudą) regėtas pasaulis nepasirodė nei kaip žmonijos nuopuolis į archaišką barbarybę, nei jos išsipildymas materialiame techno-sapne. Vietoje to, utopija čia įgyvendinta pažodžiui – kaip nesama vieta, kurioje praeities prisiminimas yra lygiai toks pat beprasmis, kaip ir svaja apie ateitį. Borgeso aprašomame pasaulyje godos, tokios kaip badas, ligos ir karai yra išnykusios, o patys jos gyventojai yra tapę būtybėmis, sąmoningai išsižadėjusiomis savo laiko ir vietos, troškimų ir lūkesčių, nuoskaudų, vardų ir atminties, o sykiu su ja – miestų, muziejų ir bibliotekų. Gal būt dėl to, kai bevardis žmogus parodė keliautojui laiku savąją „utopiją“, pastarasis ją atpažino tik kaip dar vieną knygą, taip sukeldamas pirmojo juoką – juk ši hipotetinė ateities utopija buvo pasiekta ne tik vilties, tačiau ir paties žmogaus savęs-užmarštimi.

Nors kalba apie tolimos ateities vaizdinį, Borgeso pasaka daug byloja apie (galimai tokią pat tolimą) dabartį, kurioje tiek praeitis, tiek ir ateitis egzistuoja kaip vaiduokliški spektrai. Šiame „čia ir dabar“ istorija ir rytdienos perspektyva yra nuolat kuriamos ir perkuriamos skirtingais vaizdų režimais, sąlygojančiais būklę, kurią vokiečių kino kūrėjas Aleksandras Kluge yra pavadinęs „dabarties ataka prieš visą likusį laiką“. Būtent gelbstintis nuo šio puolimo, siekiant nors apgraibomis užčiuopti savąją vietą laike ir kultūroje, šiandien ūmiai auga nebe „praeities“, o „dabarties“ archeologijų, o taip pat ir naujųjų ar naujai papasakotų, tarsi iš numirusių prikeltų, senųjų mitų poreikis.

Kita vertus, šiandien taip pat tampame ne tik mitų prisikėlimo, tačiau ir jų tapimo gyvesniais už gyvuosius liudininkai. Istorija į šiuolaikybę sugrįžta kaip pastovumo regimybę ardantis mitologinis siaubas. Jo gyvastingumas, regis, pasireiškia ne tik tuo, kaip jis masina vaizduotę, maitina nusivylimą ir kreipia neapykantą. Ten, kur šie mitai įgyja kūną, pavymui slenka ir mirties šešėlis. Tai ką po savęs palieka karai Ukrainoje, Gazoje ir Karabache žinome geriau, nei norėtume pripažinti, tačiau sykiu ir negalime pilnai suvokti. Galimas daiktas, kad ilgainiui į šiandien vykstančių karų nuolaužas ir griuvėsius žvelgsime ne tik kaip į įvykusios tragedijos liudijimą, tačiau taip pat juose matysime ir praeitin grimztančios šiuolaikybės liekanas. Dėl šios priežasties, gebėjimas atpažinti jose tai, kas vis dar gyva, jas apmąstyti santykyje su savąja atmintimi bei ateities lūkesčiais brėžia kontūrus kovos, į kurią turime įsitraukti tiek kiekvienas savo sąmonėje, tiek ir visi kartu kultūroje.

Andreas Huyssen pastebėjo, kad mūsų laikui būdingas, į laiko liekanas nukreiptas nostalgiškas žvilgsnis kyla dėl to, kad jose "aptinkame tai, kas šiandien atrodo prarasta – kitokios ateities pažadą". Gal, kad ateitis pagaliau ateitų, reikia išmokti prisiminti ją nuolat naujai, tačiau visuomet jau praėjusią? Borgeso pasakoje atsiskleidžia, kad utopija yra ne kas kita, kaip savęs užmarštis, jei jos pavidalas yra pažadas rytoj atpirkti šiandienos kančias. Gal ji prie mūsų priartėtų, jei praeities griuvėsius gebėtume perskaityti ne tik kaip dabartį kartojantį sapną, o veikiau kaip fantaziją, bylojančią kad visa galėjo, o ir šiandien tebegali būti visiškai kitaip? Vienas klausimų, galinčių parodyti kryptį nerimastingoje ir neapčiuopiamoje šiandienoje, yra klausimas kaip prisiminti praeitį ir kaip paveldėti paveldą. Kaip laiko liekanose ir neišsipildžiusių vilčių griuvėsiuose (iš)rasti būdą įsivaizduoti ne kitokią ateitį, o kitokią dabartį?

Filmų programa "Liekanos" sumanyta kaip praeityje glūdinčios socialinio pokyčio galimybės apmąstymas, kuris čia išryškėja per derybas tarp viešosios ir privačios erdvės bei istorijos ir atminties. Joje surinktų filmų konsteliacijoje tikimasi paliesti dialektiką tarp kultūrinės atminties ir individualaus patyrimo, atskleidžiant jos įtampą ir nevienareikšmišką santykį su ateitimi bei utopine mintimi. Programa orientuota į Rytų Europos regioną ir jo santykį su istoriškumu.






Flo Kasearu,
Nykstančios rūšys, 2020, 13’29”

Flo Kasearu, pristatydama savo filmą, sekantį nedidelės parduotuvės Pärnu priemiestyje uždarymą, atkreipia dėmesį, kad Estija pasauliui reklamuojasi kaip šalis, kurioje įkurti įmonę užtrunka vos akimirką. Tai puiku. Tik kaip dėl įmonės veiklos pabaigos? Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje daugelis mielai pasinaudojo naujai liberalizuotomis verslumo galimybėmis ir nuo to laiko nenutraukė verslo, nors tęsti verslą ilgai nebuvo jų širdies troškimas.

Kartą vienas premjeras pasakė, kad tie, kurie dvidešimt metų yra verslininkai, yra didvyriai, nes jie yra pakankamai drąsūs, kad nepasiduotų. Jis tai pasakė prieš keletą metų. Praėjusiais metais vyras – gerokai vyresnis nei penkiasdešimties metų įmonės savininkas nusprendė parduoti savo didelę automobilių pardavimo suomiams įmonę, o verslo dienraštis jį paskelbė metų verslininku būtent todėl, kad jis išdrįso mesti veiklą. Ką tai sako apie Estiją? Kiek žmonių svajoja apie lengvą nusileidimą?


Mona Vatamanu ir Florin Tudor
Omnia Communia Deserta, 2019, 29’

Tyrinėjant ir analizuojant efektyvios ir produktyvios modernybės temą, Omnia Communia Deserta veda žiūrovą per Omnia salę Rumunijoje, kol fone skambančioje Ovidijaus Tichindeleanu kalboje aidi postapokaliptinės pastato dabarties motyvai. Pasak kuratoriaus Wimo Waelputo, filme menininkai savo nuogąstavimus dėl istorijos užmaršties supina su pasaulinės ekologinės griūties grėsme, apmąstydami gyvenimo bendruomenėje tragediją – bendrų išteklių teršimą ir išeikvojimą. Omnia salė – socialistinės civilizacijos griuvėsiai, kurių architektūra įkvėpta bičių korio, pavadinimas – lotyniškos frazės omnia sunt communia, Vatamanu ir Tudor filme pasirodo kaip perspėjimas, kad vėl esame gamybos ir produkcijos kulto kelio, vedančio į susinaikinimą, pabaigoje.


Anastasia Sosunova
Sujauktos vietovės, 2019, 7'19’’

„Sujauktos vietovės“ - tai video esė, kurioje skirtingos vietos ir archyvinių kadrų nuotrupos yra sujungiamos į sapną primenantį pasakojimą apie nuskendusį miestą. Tekstas jame yra sukurtas taip, kad jį skaitant atsirastų vidinio dialogo įspūdis. Čia sugretinami fragmentiški pokolonijinių vietovių vaizdai: garso įrašas viešajame transporte rusų-lietuvių kalbomis apie gatvės etiką, picą lesantis balandis, jaunuoliai, žaidžiantys su ugnimi ir dalyvaujantys rėkimo varžybose, auksu tviskantis fontanas su moterų, reprezentuojančių sovietines respublikas, figūromis Maskvoje bei po uždaro kvartalo vejas klajojantys robotai-žoliapjovės. Vaizduodamas kompleksišką ir sumišusią atmintį, susipynusią su pastangomis atsiriboti, sielvarto ir vilties jausmais, filmas užklausia imperinį paveldėtos kultūros palikimą. Kūrinyje ši atmintis siejama su alegorija apie nuskendusį miestą, kuris savanoriškai pasinėrė po vandeniu, kad apsisaugotų nuo artėjančios grėsmės. Jo gyventojai priešinasi prisiminimams apie senelių dainuotas dainas, tačiau naujosios dainos apie viltį pasirodo kaip nejaukiai panašios į pamirštąsias.


Józef Robakowski
Vaizdas pro mano langą, 1978-1999, 19’15”

1978 m. Robakovskis persikėlė į naują butą naujai pastatytame daugiaaukštyje Lodzės centre. Nuo tada jis ėmė filmuoti žmones ir įvykius, kuriuos matė pro savo virtuvės langą. Filmas sukurtas remiantis daugiau nei tuzinu valandų filmuotos medžiagos, nufilmuotos 1978-1999 m. Menininkas filmavo savo daugiabučio namo kiemą Lodzės dalyje, vadinamoje "Manhatanu" - aukštų cementinių gyvenamųjų namų, miglotai primenančių Niujorko dangoraižius, grupę. Vaizdus lydi menininko mintys, priartinančios žiūrovą prie jo kaimynų ir šeimos narių, tarp jų - ir tuometinės žmonos Małgorzatos Potockos. Filme komentuojamos laipsniškos, tačiau gilios politinės ir socialinės permainos, įvykusios Lenkijoje per šiuos du dešimtmečius.


Oleksiy Radynski
Nuošliauža, 2016, 28'21''

„Nuošliauža“ - tai filmas apie mėginimą sukurti „visuomenę, kuri radikaliai skirtųsi nuo visko, kas mus supa“ (filmo veikėjų citata). Šis bandymas vyksta pačiame Kijevo centre, gamtos jėgų atkovotoje teritorijoje. Dėl žemės nuošliaužų, miesto politikos degradacijos ir socialinių ryšių suirimo miesto centre susikūrė anarchiškas, nekontroliuojamas anklavas, kuriame gimė „utopijos – čia ir dabar“ idėja. Šios utopijos kūrime dalyvauja gatvės meno, muzikos scenos, teatro, avangardo ir kitų meno ir sričių atstovai bei aktyvistai


Jurgiui Paškevičiui už metodišką ir nuoseklų Videokapsulės įrengimą, o taip pat – Gediminui G. Akstinui, Gabrieliui Gaponovui, Artūrui Jefremovui, Žilvinui Žilinskui ir „Scenos darbų“ komandai, Juozui Lukaičiui, Jokūbui Adamoniui, kurie visi skirtingu metu prie šios erdvės pridėjo savo rankas. Dėkojame Gediminui Užkuraičiui už draugystę ir tarpininkavimą rėmėjų paieškoje. Monikai Janulevičiūtei už jos kūrybingą žvilgsnį kuriant įėjimo užuolaidą, Elenai Pusčiūtei už jos kantrybę ir kruopštumą kuriant erdvės 3D modelį, Vsevolod Kovalevskij už jo tikslią akį derinant projekciją ekrane. Taip pat norėtume padėkoti Vytautui Budziejui, Laurai Kaminskaitei, Valentinui Klimašauskui, Daniel Muzyczuk ir Rūtai Simutytei prisidėjusius savo mintimis bei patarimais. Galiausiai – esame dėkingi Eglei Gandai Bogdanienei ir Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenei už nuolatinį palaikymą bei tikėjimą šio projekto sėkme.

Atskiru žodžiu norėtume padėkoti Raimondai Žemaitytei, Mariui Baronui bei UAB „Epson Lietuva“ už Videokapsulei suteiktą video projektorių, Andriui Lamauskui, Džeinai Šmitaitei-Raižienei bei UAB „Ergolain“ už specialiai peržiūrų kambariui bei Medūzai sukurtus baldus, Gediminui Kristopaičiui ir UAB „Piritas“ už įėjimo portalo medžiagas bei gamybą.









︎︎︎ Atgal