„Medūza“ kartu su Nacionaline dailės galerija tęsia ankstyviems lietuvių kūrėjų judančių vaizdų meno darbams skirtą programą „Nesibaigiančios pabaigos“. Šios programos rėmuose „Videokapsulėje“ pristatomas Dariaus Mikšio videokūrinys „Kairio Skrydis“, rodomas kilpa gruodžio 7 d. nuo 14 iki 19 val.

Programa skirta XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Lietuvos videomeno praktikoms, formuotoms pereinamuoju laikotarpiu, kai menininkų darbas su judančiu vaizdu dažnai vyko tarp dokumentacijos, asmeninės patirties, technologinio eksperimento ir institucinio konteksto. „Kairio Skrydis“ šioje programoje veikia kaip kūrinys, jungiantis realų istorinį įvykį, individualią vaizduotę ir menininko biografiją.

Programos kuratorės – Goda Aksamitauskaitė ir Beatričė Mockevičiūtė.

Apie kūrinį

„Kairio Skrydis“
Darius Mikšys, 2000
video, 1 val. 03 min. 23 s

Kūrinio pagrindą sudaro legendinis Jurgio Kairio skrydis po visais Neries upės tiltais Vilniuje, įvykęs 1999 metais. Vaizdo medžiaga buvo filmuota paties Jurgio Kairio ir naudojama su jo sutikimu. Mikšio darbe šis skrydis tampa ne tik techninio meistriškumo ar drąsos demonstracija, bet ir simboliniu gestu, įkūnijančiu ribų peržengimą, trajektorijos laikymąsi ir kontrolės praradimo riziką. Kūrinys veikia kaip lėtas, hipnotizuojantis įvykio stebėjimas, kuriame dokumentinis vaizdas persmelkiamas asmeninės atminties ir vaizduotės sluoksnių.


Tarp kitų maldaknygių, vaikystėje turėjau Jono Dovydaičio „Žmogaus Sparnai“ ir Marselio Mižo „De Sent Egzuperi“. Prisimenu kaip maldą – vokiečių instruktoriaus lazdelės tapšnojimą per kairį arba dešinį petį – „suk į kairę“, „suk į dešinę“, ir dūrį į nugarą, kas reiškė kad reikia leistis žemyn. „Neprarask greičio!“ – to man jau kartoti nereikėjo, tik buvo keista, kad kiti pilotai tai pamiršdavo. Pamenu B. Oškinį, ore mojuojantį sumuštiniu, Paknį ir Gysą kabančius diržuose, Sent Eksą, po avarijų Limoje ir Bengazyje sunkiai besispraudžiantį į „Laitning“ kabiną be uodegos. Metams prabėgus, jau po studijų Dailės Akademijoje, besimokant 3D grafikos kompanijoje „Impro“, savarankiškai išmokau skraidyti su F–16 ir Boeing 747. Įsimintini naktiniai skrydžiai, kuomet skrisdavau rožinių kalnų kryptimi tolyn nuo aerodromo apsuptas tamsos, kol pasibaigdavo kuras, o tada, Boingui tapus lengvam kaip pūkas, sklęsdavau atgalios, orientuodamasis tik prietaisais ir tūpimo tako šviesomis. Mano pirmasis el. pašto adreso vardas buvo „tofly“. Dar vėliau, jau besimokant apšvietimo firmoje „Aketa“, skraidžiau su Spitfire ir Bf 109. Berods 1997–aisiais, vieną vasaros savaitgalį, pakviečiau Nomedą ir Gediminą Urbonus į ofisą pažiūrėti tokio savo skrydžio: dariau mirties kilpą priartėdamas prie žemės vis labiau ir labiau kol pasiekiau, kad kiekvienos kilpos metu stabiliai priartėčiau lėktuvo pilvu prie žemės paviršiaus per vieną metrą. Likau tokioje trajektorijoje kurį laiką. Nuostabus Jurgio Kairio skrydis tarsi užbaigė mano šitą skrydžio patirčių epochą. 1999 vasaros pabaigoje, stovėjau ŠMC viršutiniame ofise, žiūrėdamas pro langą į tolį. Kaip tik tą dieną Jurgis Kairys skrido po tiltais, ir aš manau, pro siaurą langą, tolumoje, rausvame danguje galėjau matyti Jurgio lėktuvą. Taip pat ir žinojau, kad tą dieną vyksta skrydis, vienok nebuvau prie nei vieno iš tiltų. Helsinkyje rodysiu Kairio skrydį – pasakiau Evaldui Stankevičiui. Pamenu, Evaldas pritarė idėjai. Jurgiui sutikus, Art Genda 2000 buvo parodytas „Kairio Skrydis“, po kurio jau tikrai, atėjo visai kita – „house“ epocha. Ir tik visai neseniai vėl ėmiau galvoti apie aviaciją. Šįkart skrisčiau sklandytuvu. Pakilčiau ir lėkčiau toli į kitą miestą. Jį priskridus imtų sparčiai temti ir dingtų vėjas, todėl nebegalėčiau laikytis ore, o tamsoje nerasčiau kur nutūpti. Tada benamiai laukymėje šalia to miesto užkurtų daug laužų, kad karšti dūmai kaip termikas keltų mane į viršų, ir aš galėčiau sklesti virš tos laukymės ratu visą naktį, belaukdamas aušros.

Darius Mikšys, 2024

Peržiūra atvira ir nemokama.

Projektą remia:

Lietuvos kultūros taryba

     

Projekto partneris:  

Nacionalinė dailės galerija



︎︎︎ Atgal