„Medūza“ tęsia žiemos peržiūrų ciklą „Videokapsulėje“ su programa „Nesibaigiančios pabaigos“, skirta ankstyviems lietuvių kūrėjų judančių vaizdų meno darbams. Programa atsigręžia į XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Lietuvos videomeno kontekstus, nagrinėdama šių kūrinių institucinį, technologinį ir meninį tapsmą.  

Programą sudarė kuratorės Beatričė Mockevičiūtė ir Goda Aksamitauskaitė. 

Nacionalinės dailės galerijos Informacijos centro mediatekos lentynose saugomi DVD diskai – uniforminiais baltais viršeliais apvilkti menininkų portfeliai, kuruotos vaizdo rinktinės, parodų dokumentacijos, pavieniai studentų darbai – leidžia rekonstruoti Lietuvos videomene vykusius procesus per pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius. Ši archyvinė medžiaga atveria ne vientisą istoriją, bet fragmentuotą lauką, kuriame šalia instituciškai reikšmingų darbų atsiranda ir netikėti, marginalūs ar pereinamieji kūriniai.

Sistemingo Lietuvos videomeno rinkimo pradžia siejama su 1993 m. įsteigtu Soroso šiuolaikinio meno centru, kuris vėliau tapo Nacionalinės dailės galerijos struktūros dalimi. Programoje rodomi XX a. 10-ojo dešimtmečio video įrašai veikia kaip savotiškos kelio filmų parafrazės – jie veda žiūrovą per videokameros kaip medijos, videomeno kaip rūšies ir intervencijos kaip miesto kasdienybės trajektorijas. Šių maršrutų pabaiga nėra uždaras taškas, bet veikiau persėdimas: po pirmosios peržiūros programa tęsiama video kilpomis, žyminčiomis perėjimą į XXI a. pirmąjį dešimtmetį ir atskleidžiančiomis Lietuvos videomeno strategijų hibridiškumą.

Programą parengė menininkė ir NDG edukacinių programų kuratorė Beatričė Mockevičiūtė bei NDG renginių kuratorė Goda Aksamitauskaitė. Gruodžio 6 d. programos kontekstą ir jos „nesibaigiančias pabaigas“ savo pasakojime rekonstruoja dailėtyrininkė ir kuratorė, anuomet Soroso šiuolaikinio meno centre dirbusi, o šiandien Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė.

Vakaro programa: 18:10 – video darbų peržiūra; 19:00 – Lolita Jablonskienė apie NDG archyvą; 19:30 – programos sudarytojos Beatričė Mockevičiūtė ir Goda Aksamitauskaitė apie programą; 19:45 – pakartotinė video darbų peržiūra.


Soroso šiuolaikinio meno centro metinė paroda „Kasdienybės kalba“ (videodokumentacija, 1995, 9 min 18 s). Kuratoriaus Algio Lankelio parodos dokumentacija fiksuoja ankstyvąsias videomeno ir kasdienybės estetikos sankirtas Lietuvoje. Kamera čia veikia ne tik kaip registravimo, bet ir kaip interpretavimo įrankis, leidžiantis rekonstruoti parodinį mąstymą pereinamuoju laikotarpiu.

Akademinio pasiruošimo grupė, „Vilnius Service“ (1993, 3 min 03 s). Trumpas darbas reflektuoja miesto paslaugų, infrastruktūros ir kasdienybės mechaniką ankstyvosios nepriklausomybės kontekste. Video veikia kaip intervencija į urbanistinį ritmą, fiksuojanti kintančias darbo ir viešumo formas.

Aleksas Andriuškevičius, „4 etiudai“ (1991–1992, 11 min 48 s). Keturi trumpi etiudai tyrinėja vaizdo, judesio ir performatyvumo santykį. Kūriniai atskleidžia videokamerą kaip eksperimentinę priemonę, leidžiančią menininkui permąstyti kūno, erdvės ir laiko santykius.

Alma Skersytė, „Bus No 1“ (2000, 4 min 01 s). Filmas seka viešojo transporto maršrutą kaip socialinės ir vizualinės patirties struktūrą. Autobusas čia tampa judančia scena, kurioje kasdienybė, atsitiktinumas ir stebėjimas susipina į trumpą miesto portretą.

Deimantas Narkevičius, „Europa 54° 54′ – 25° 19′“ (1997, 8 min 17 s). Kūrinys jungia geografines koordinates su politinės ir istorinės tapatybės refleksija. Vaizdas veikia kaip lėtas, kontempliatyvus mąstymo apie vietą ir Europą procesas, būdingas ankstyvajai Narkevičiaus praktikai.

Marius Kavaliauskas, „Fabrica“ (1996, 2 min 07 s, kompozitorius Giedrius Paulauskis). Trumpas, ritmiškas filmas fiksuoja industrinę aplinką kaip vaizdo ir garso struktūrą. Fabrikas čia tampa ne tik darbo, bet ir estetinės patirties vieta, kurioje mechanika virsta kompozicija.

Peržiūra atvira ir nemokama.

Projektą remia:

Lietuvos kultūros taryba

     

Projekto partneris:  

Nacionalinė dailės galerija



︎︎︎ Atgal