Medūza
![]()
Gabrielė Adomaitytė, Igoris Piekuras, Rūtė Merk, Vladas Žilius
Paveikslas ir modelis
2023.12.15–2023.01.20
If not long ago the future of painting as a medium was being questioned — while its distinct semiotics and cultural function were being examined (Douglas Crimp’s The End of Painting, Yve-Alain Bois’ Painting as Model) — today, conversely, the popularity of painting once again appears self-evident and seemingly in no need of reflection. Yet the artists presented in this exhibition — Vladas Žilius (1939–2012), Igoris Piekuras (1935–2006), Rūtė Merk (1991) and Gabrielė Adomaitytė (1994) — either did not yet know of this era “after painting,” or used it as an opportunity to rethink the medium.
One of the most striking examples of the search for a new visual language in Lithuanian art is the early work of Vladas Žilius. His Window (1967) — a composition incorporating elements of Op Art and modified scenes from photographs by Rimantas Dichavičius as well as prosaic self-portraits — represents not only a rare case of politicizing non-figurative art (Žilius was accused of “formalism” and expelled from the Lithuanian Artists’ Association, and in 1976 emigrated to the U.S.), but also a striving toward an entirely different aesthetic imagination and its artistic code, alien to both socialist realism and national modernism.
Closer to ideological expectations, yet undoubtedly exceeding them, Piekuras’ painterly practice is likewise grounded in photography and its documentary quality. Still, Negative Portrait (1978) and Water II (1989) are not typical examples of photorealism. Inversions and contrasts of light and color, sequential and segmenting compositions that echo cinematic montage or scientific illustration — all are used to expand the spectrum of perception. Razor-sharp, laser-like symbols re-semanticize the most immediate objects of experience. Yet this rationalist meta-painting — or, as Laima Kreivytė has put it, a “gaze at the gaze” — remains firmly inscribed within a specific, limited historical time.
The stylistic tendencies in the works of Merk and Adomaitytė may evoke associations with digital image generation or the syntax of electronic music. These parallels, though not accidental, are secondary connotations. What is foregrounded is the possibility of formalizing the catalogue of expressive elements and freely selecting from it. These paintings “speak” in images alone, openly acknowledging themselves as paintings. Yet even here, eidetic, chromatic, and textural elements and their complexes are not employed without constraint — the origin of the image remains grounded in photography and its informational and social documentary dimensions.
In Adomaitytė’s works this manifests through motifs intersecting with the fields of medicine, knowledge production, and information technologies — for example, the landscape Dark Matter (2018) or the allegory featuring a butterfly and Rodin’s Thinker, Under the Feet of the Crusher (2023). Merk demonstrates this in series related to the genres of still life and portraiture: artificial plants, food and prosthetic items suggest new definitions of the material object, while portraits of so-called Generation Y and Z — networked, yet estranged, lacking stable markers of identity, such as Linuks (2023) — signal a shifting sociality.
The aesthetic models indicated by the works in this exhibition differ both from those discussed by Yve-Alain Bois and from those shaped at a similar time by Lithuanian art criticism. One could agree with A. J. Greimas in Structure and History, when he writes: “we must acknowledge that history is not open, as has been constantly repeated, but rather closed: it blocks the emergence of new meanings virtually contained within the structure on which it depends; it functions not as a motor but rather as a brake,” although — the contestation with historicity takes place only in time.
Exhibition curator: Jonas Skačkauskas
Graphic design by Vytautas Volbekas
Exhibition architecture by Laura Kaminskaitė
PR by Deimantė Bulbenkaitė
Photography by Laurynas Skeisgiela
The exhibition organizers sincerely thank Rasa Bačiulienė, Mykolas and Gediminas Piekuras, Mindaugas Raila, Boris Symulevič, and Gratin Gallery in New York for kindly agreeing to lend works for the exhibition.
We are also grateful to Laura Kaminskaitė, Inesa Pavlovskaitė, Dainius Petkevičius, Marius Ladyga, and Tomas Meleška for their invaluable assistance and support, without which this exhibition would not have been possible.
![]()
The exhibition is partially funded by the Lithuanian Council for Culture and is part of the creative program of the Lithuanian Artists’ Association.
Jei dar neseniai tapybos medijos ateitimi buvo abejojama, bet kartu buvo svarstoma jos savita semiotika ir kultūrinė funkcija - Douglas Crimp „The End of Painting“, Yve-Alain Bois „Painting as Model“ - o šiandien, atvirkščiai, tapybos populiarumas tampa ir vėl savaime suprantamas, tačiau kartu tarsi nereikalaujantis refleksijos, tai parodoje pristatomi menininkai - Vladas Žilius (1939-2012), Igoris Piekuras (1935-2006), Rūtė Merk (1991) ir Gabrielė Adomaitytė (1994) -apie laiką „po tapybos“ arba dar nežinojo arba juo pasinaudojo jos permąstymui.
Vienas pačių ryškiausių naujosios dailės kalbos ieškojimo pavyzdžių Lietuvoje - ankstyvoji Vlado Žiliaus kūryba, kuriai priklauso ir „Langas“ (1967), optinio meno elementų kompozicija su modifikuotomis Rimanto Dichavičiaus ir autoportretinių, prozaiškų fotografijų scenomis, yra ne tik retas nefiguratyvinės dailės politizavimo atvejis - Žilius buvo apkaltintas „formalizmu” ir išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos, 1976 m. pasitraukė į JAV - bet ir visai kitokios estetinės vaizduotės ir jos meninio kodo, svetimo tiek socialiniam realizmui, tiek tautiniam modernizmui,
siekis.
Ideologiniams reikalavimams artimesnė, tačiau neabejotinai juos peržengusi Piekuro tapybinė praktika taip pat remiasi fotografija ir jos dokumentalumu, nors „Negatyvinis portretas“ (1978) ir „Vanduo II“ (1989) nėra tipiniai fotorealizmo pavyzdžiai. Šviesos ir spalvų inversijos ir kontrastai, sekvencinis, segmentuojantis, kino montažą ar mokslinių žurnalų iliustracijas
cituojantis komponavimas naudojamas percepcijos spektro išplėtimui, aštrūs it lazerio spindulys simboliai - artimiausių patirties objektų resemantizavimui. Tačiau ši racionalistinė metatapyba ar, pasak Laimos Kreivytės, „žvilgsnis į žvilgsn“į įrašyta konkrečiame, ribotame laike.
Merk ir Adomaitytės stilistika gali priminti skaitmeninį vaizdų generavimą ar elektroninės muzikos sintaksę, vis dėlto šios paralelės, nors neatsitiktinės, yra tik antrinės konotacijos; pirmiausia demonstruojama pati raiškos elementų katalogo formalizavimo ir laisvo jų pasirinkimo galimybė. Tai paveikslai, kurie „kalba“ tik vaizdais, ir neslepia, kad yra tik paveikslai. Tačiau ir jų drobėse eidetiniai, chromatiniai, tekstūriniai elementai bei jų kompleksai nėra naudojami be apribojimų - vaizdo kilmė visų pirma paremta fotografija, jos su informaciniuir socialiniu dokumentalumu susijusiomis dimensijomis.
Adomaitytės darbuose tai pasireiškia su medicinos, žinių gamybos, informacinių technologijų sritimis persiklojančiais motyvais - peizažas „Dark Matter“ (2018) ar alegorija su drugeliu ir Rodeno „Mąstytoju“ „Under the Feet of the Crusher“ (2023); Merk tai rodo per su natiurmorto ir portreto žanrais susijusias serijas: dirbtiniai augalai, maisto, prostetikos produktai sugestijuoja naujus materialaus objekto apibrėžimus, o vadinamųjų Y ar Z generacijų, įsitinklinusių, o kartu susvetimėjusių, pastovių tapatybių atributų stokojančių jaunuolių portretai, „Linuks“ (2023) - kintantį socialumą.
Estetiniai modeliai, kuriuos nurodo parodos darbai, skiriasi ir nuo tų, kuriuos aprašė Yve-Alain Bois, ir nuo tų, kuriuos Lietuvoje panašiu metu formavo dailės kritika, ir būtų galima sutikti su A. J. Greimu „Struktūra ir istorija“ teigiančiu: „turime pripažinti, jog istorija yra ne atvira, kaip
nuolat buvo kartojama, o priešingai - uždara: ji užkerta kelią naujoms reikšmėms, virtualiai slypinčioms struktūroje, nuo kurios ji priklauso; ji veikia ne kaip variklis, bet labiau kaip stabdys“, nors - su istoriškumu varžomasi tik laike.
Parodos kuratorius: Jonas Skačkauskas
Parodos grafinis dizainas: Vytautas Volbekas
Parodos architektūra: Laura Kaminskaitė
Sklaida: Deimantė Bulbenkaitė
Nuotraukų autorius: Laurynas Skeisgiela
Gabrielė Adomaitytė, Igoris Piekuras, Rūtė Merk, Vladas Žilius
Paveikslas ir modelis
2023.12.15–2023.01.20
Text in English
If not long ago the future of painting as a medium was being questioned — while its distinct semiotics and cultural function were being examined (Douglas Crimp’s The End of Painting, Yve-Alain Bois’ Painting as Model) — today, conversely, the popularity of painting once again appears self-evident and seemingly in no need of reflection. Yet the artists presented in this exhibition — Vladas Žilius (1939–2012), Igoris Piekuras (1935–2006), Rūtė Merk (1991) and Gabrielė Adomaitytė (1994) — either did not yet know of this era “after painting,” or used it as an opportunity to rethink the medium.
One of the most striking examples of the search for a new visual language in Lithuanian art is the early work of Vladas Žilius. His Window (1967) — a composition incorporating elements of Op Art and modified scenes from photographs by Rimantas Dichavičius as well as prosaic self-portraits — represents not only a rare case of politicizing non-figurative art (Žilius was accused of “formalism” and expelled from the Lithuanian Artists’ Association, and in 1976 emigrated to the U.S.), but also a striving toward an entirely different aesthetic imagination and its artistic code, alien to both socialist realism and national modernism.
Closer to ideological expectations, yet undoubtedly exceeding them, Piekuras’ painterly practice is likewise grounded in photography and its documentary quality. Still, Negative Portrait (1978) and Water II (1989) are not typical examples of photorealism. Inversions and contrasts of light and color, sequential and segmenting compositions that echo cinematic montage or scientific illustration — all are used to expand the spectrum of perception. Razor-sharp, laser-like symbols re-semanticize the most immediate objects of experience. Yet this rationalist meta-painting — or, as Laima Kreivytė has put it, a “gaze at the gaze” — remains firmly inscribed within a specific, limited historical time.
The stylistic tendencies in the works of Merk and Adomaitytė may evoke associations with digital image generation or the syntax of electronic music. These parallels, though not accidental, are secondary connotations. What is foregrounded is the possibility of formalizing the catalogue of expressive elements and freely selecting from it. These paintings “speak” in images alone, openly acknowledging themselves as paintings. Yet even here, eidetic, chromatic, and textural elements and their complexes are not employed without constraint — the origin of the image remains grounded in photography and its informational and social documentary dimensions.
In Adomaitytė’s works this manifests through motifs intersecting with the fields of medicine, knowledge production, and information technologies — for example, the landscape Dark Matter (2018) or the allegory featuring a butterfly and Rodin’s Thinker, Under the Feet of the Crusher (2023). Merk demonstrates this in series related to the genres of still life and portraiture: artificial plants, food and prosthetic items suggest new definitions of the material object, while portraits of so-called Generation Y and Z — networked, yet estranged, lacking stable markers of identity, such as Linuks (2023) — signal a shifting sociality.
The aesthetic models indicated by the works in this exhibition differ both from those discussed by Yve-Alain Bois and from those shaped at a similar time by Lithuanian art criticism. One could agree with A. J. Greimas in Structure and History, when he writes: “we must acknowledge that history is not open, as has been constantly repeated, but rather closed: it blocks the emergence of new meanings virtually contained within the structure on which it depends; it functions not as a motor but rather as a brake,” although — the contestation with historicity takes place only in time.
Exhibition curator: Jonas Skačkauskas
Graphic design by Vytautas Volbekas
Exhibition architecture by Laura Kaminskaitė
PR by Deimantė Bulbenkaitė
Photography by Laurynas Skeisgiela
ACKNOWLEDGEMENTS
The exhibition organizers sincerely thank Rasa Bačiulienė, Mykolas and Gediminas Piekuras, Mindaugas Raila, Boris Symulevič, and Gratin Gallery in New York for kindly agreeing to lend works for the exhibition.
We are also grateful to Laura Kaminskaitė, Inesa Pavlovskaitė, Dainius Petkevičius, Marius Ladyga, and Tomas Meleška for their invaluable assistance and support, without which this exhibition would not have been possible.
The exhibition is partially funded by the Lithuanian Council for Culture and is part of the creative program of the Lithuanian Artists’ Association.
Tekstas lietuvių kalba
Jei dar neseniai tapybos medijos ateitimi buvo abejojama, bet kartu buvo svarstoma jos savita semiotika ir kultūrinė funkcija - Douglas Crimp „The End of Painting“, Yve-Alain Bois „Painting as Model“ - o šiandien, atvirkščiai, tapybos populiarumas tampa ir vėl savaime suprantamas, tačiau kartu tarsi nereikalaujantis refleksijos, tai parodoje pristatomi menininkai - Vladas Žilius (1939-2012), Igoris Piekuras (1935-2006), Rūtė Merk (1991) ir Gabrielė Adomaitytė (1994) -apie laiką „po tapybos“ arba dar nežinojo arba juo pasinaudojo jos permąstymui.
Vienas pačių ryškiausių naujosios dailės kalbos ieškojimo pavyzdžių Lietuvoje - ankstyvoji Vlado Žiliaus kūryba, kuriai priklauso ir „Langas“ (1967), optinio meno elementų kompozicija su modifikuotomis Rimanto Dichavičiaus ir autoportretinių, prozaiškų fotografijų scenomis, yra ne tik retas nefiguratyvinės dailės politizavimo atvejis - Žilius buvo apkaltintas „formalizmu” ir išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos, 1976 m. pasitraukė į JAV - bet ir visai kitokios estetinės vaizduotės ir jos meninio kodo, svetimo tiek socialiniam realizmui, tiek tautiniam modernizmui,
siekis.
Ideologiniams reikalavimams artimesnė, tačiau neabejotinai juos peržengusi Piekuro tapybinė praktika taip pat remiasi fotografija ir jos dokumentalumu, nors „Negatyvinis portretas“ (1978) ir „Vanduo II“ (1989) nėra tipiniai fotorealizmo pavyzdžiai. Šviesos ir spalvų inversijos ir kontrastai, sekvencinis, segmentuojantis, kino montažą ar mokslinių žurnalų iliustracijas
cituojantis komponavimas naudojamas percepcijos spektro išplėtimui, aštrūs it lazerio spindulys simboliai - artimiausių patirties objektų resemantizavimui. Tačiau ši racionalistinė metatapyba ar, pasak Laimos Kreivytės, „žvilgsnis į žvilgsn“į įrašyta konkrečiame, ribotame laike.
Merk ir Adomaitytės stilistika gali priminti skaitmeninį vaizdų generavimą ar elektroninės muzikos sintaksę, vis dėlto šios paralelės, nors neatsitiktinės, yra tik antrinės konotacijos; pirmiausia demonstruojama pati raiškos elementų katalogo formalizavimo ir laisvo jų pasirinkimo galimybė. Tai paveikslai, kurie „kalba“ tik vaizdais, ir neslepia, kad yra tik paveikslai. Tačiau ir jų drobėse eidetiniai, chromatiniai, tekstūriniai elementai bei jų kompleksai nėra naudojami be apribojimų - vaizdo kilmė visų pirma paremta fotografija, jos su informaciniuir socialiniu dokumentalumu susijusiomis dimensijomis.
Adomaitytės darbuose tai pasireiškia su medicinos, žinių gamybos, informacinių technologijų sritimis persiklojančiais motyvais - peizažas „Dark Matter“ (2018) ar alegorija su drugeliu ir Rodeno „Mąstytoju“ „Under the Feet of the Crusher“ (2023); Merk tai rodo per su natiurmorto ir portreto žanrais susijusias serijas: dirbtiniai augalai, maisto, prostetikos produktai sugestijuoja naujus materialaus objekto apibrėžimus, o vadinamųjų Y ar Z generacijų, įsitinklinusių, o kartu susvetimėjusių, pastovių tapatybių atributų stokojančių jaunuolių portretai, „Linuks“ (2023) - kintantį socialumą.
Estetiniai modeliai, kuriuos nurodo parodos darbai, skiriasi ir nuo tų, kuriuos aprašė Yve-Alain Bois, ir nuo tų, kuriuos Lietuvoje panašiu metu formavo dailės kritika, ir būtų galima sutikti su A. J. Greimu „Struktūra ir istorija“ teigiančiu: „turime pripažinti, jog istorija yra ne atvira, kaip
nuolat buvo kartojama, o priešingai - uždara: ji užkerta kelią naujoms reikšmėms, virtualiai slypinčioms struktūroje, nuo kurios ji priklauso; ji veikia ne kaip variklis, bet labiau kaip stabdys“, nors - su istoriškumu varžomasi tik laike.
Parodos kuratorius: Jonas Skačkauskas
Parodos grafinis dizainas: Vytautas Volbekas
Parodos architektūra: Laura Kaminskaitė
Sklaida: Deimantė Bulbenkaitė
Nuotraukų autorius: Laurynas Skeisgiela
PADĖKOS
Parodos organizatoriai nuoširdžiai dėkoja parodos ekspozicijai kūrinius paskolinti sutikusiems Rasai Bačiulienei, Mykolui ir Gediminui Piekurams, Mindaugui Railai, Boris Symulevič bei galerijai Gratin Niujorke.
Taip esame dėkingi Laurai Kaminskaitei, Inesai Pavlovskaitei, Dainiui Petkevičiui, Mariui Ladygai ir Tomui Meleškai už visokeriopą pagalbą ir palaikymą, be kurio ši paroda nebūtų įmanoma.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybinės programos dalis.
INSTALLATION VIEWS / EKSPOZICIJOS VAIZDAI
︎︎︎ Atgal