In recent weeks, living among the drawings of Emilija Škarnulytė, I find myself returning again and again to a single question: if we experience the world from within, if we are immersed in its material and its relations, who first came to imagine that the world had an outside at all?

I am inclined to think that the dream of a view from above—of an objective gaze upon a truer reality, inaccessible to the senses—arises from a bitter intuition, or perhaps even a hope, that the world in which we dwell is not as it ought to be. I picture Boethius awaiting execution in the sixth century, concerned with grasping the cosmic harmony of reality through reason. In The Consolation of Philosophy, he turns in verse, full of hope, to Lady Philosophy: “Dispel the clouds and the weight of the earthly element…” Boethius implores, as the decisive moment approaches. In his lyrical words, I hear not only a note of melancholic piety, but also a quiet refusal to accept the surrounding world's injustice as final. Alongside it, I sense an expectation of another order, inaccessible to human measure. Perhaps prayer itself is born as imagination's protest against reality?

At times it seems that reality expels imagination by overwhelming it with images: measurable facts we can verify, laws grounded in their averages, and technologically mediated vision that allows us to perceive what lies beyond the horizon of experience. As the gaze of science illuminates a reality it itself helps to construct, imagination recedes into the darkness of doubt.

From Italy, my thoughts move to seventeenth-century France, where, among the scattered notes found after Pascal's death, another line comes to mind. In it, the hope in a higher order that once consoled Boethius returns in the form of existential dread: what if the cosmos—so much desired and yet so unreachable—is entirely indifferent to humankind?

“I am terrified by the eternal silence of these infinite spaces,” Pascal writes, as if listening to their ringing void. There is a paradox here: the more immense the spaces we are able to represent, the smaller the world we seem able to imagine. Even a vision enlarged by technical images can reach beyond the human horizon only through analogy. Faced with the vastness of the unknown, we search for something recognizable—a place where thought might briefly take hold. Thus, in the presence of the infinitely large, we are drawn almost imperceptibly back to the infinitely small: dust, particles, atoms. It is this imaginative affinity between the greatest and the smallest that the mathematician and physicist Henri Poincaré crystallizes in a single image in the chapter "The Milky Way and the Theory of Gases" from his 1908 book Science and Method:

“To a giant whose scale made our suns comparable to our atoms, the Milky Way would appear as nothing more than a bubble of gas.”

Here, almost imperceptibly, imagination re-enters our image of the world. Or perhaps, more precisely, reality reveals itself to have always been inseparable from imagination. So, as I look at the drawings in Milky Way, the question of what they depict does not arise for me. Suspended, they move continuously in a loop between the vastest and the smallest scales, between the recognizable and the unknowable. Here, imagination is no longer merely an act of invention, but rather a mode of exact observation. Škarnulytė’s drawings often remain outside the more widely recognized canon of her work, which we tend to associate with images that exceed the human scale, where a technical rendering of the world merges with a mythic gaze. The opaque density of earth and water, the boundless distances of cosmic space, and the swarming entities inhabiting these realms often appear as if observed not from a human perspective, but from another, only temporarily borrowed consciousness. This poetics does not disappear in the exhibition, yet it no longer appears as the promise of a non-human gaze, but rather as the very condition of human vision itself. Drawing becomes an instrument of observation charged with imagination, capturing the moment when it is not yet clear whether we are facing an organism, a rock, a trace of plankton, a cloud of stars, or merely ink flowing across paper.

Within the exhibition, the most recent works are presented alongside drawings made during the artist’s student years and childhood, together with new 16 mm films. This encounter does not construct a linear narrative of the artist’s development, nor does it lead from creative beginnings to artistic maturity. Rather, the different moments of Škarnulytė’s practice function here as distinct yet dialogic chronotopes: singular forms of world-experience that at times echo one another, and at others negate each other’s perspectives.


Emilija Škarnulytė is a Lithuanian-born artist and filmmaker. Working between the realms of the documentary and the imaginary, Škarnulytė makes films, sculptures, drawings, and immersive installations exploring deep time and invisible structures. She works in realms that range from the cosmic and geological to the ecological and political. In her emerging cosmology, she binds the ancient and the future through the mythological. With a future archaeologist’s perspective, the artist’s films take us into decommissioned nuclear power plants and deep-sea data storage units, forgotten underwater cities, and uncanny natural phenomena.

E. Škarnulytė has presented her work in major solo exhibitions, including at Tate St Ives (UK), Kunsthaus Graz (Austria), Kunsthall Trondheim (Norway), and Canal Projects (USA). She has participated in numerous international group exhibitions at institutions such as MoMA PS1 (USA), the Louisiana Museum of Modern Art (Denmark), the Mori Art Museum (Japan), and Kiasma (Finland). The artist has also participated in the Gwangju Biennale (South Korea), the Helsinki Biennale (Finland), the Vilnius Biennale (Lithuania), and the Henie Onstad Triennial of Photography and New Media (Norway).


The exhibition organizers would like to sincerely thank Patricija Grabauskaitė for her early experiments with textiles, Jurgis Paškevičius for creating the screen, Laura Kamniskaitė for her sharp eye, Linas Lapinskas for his ideas, and Manta Elelueta for her all-around assistance.
The artist: Emilija Škarnulytė

Graphic designer: Vytautas Volbekas
Communication: Deimantė Bulbenkaitė
Coordinator: Emilija Kairytė
Exhibition installation and concepts for the display: Antanas Gerlikas ir Kotryna Butautytė
16mm projector and preparation of films for the exhibition: Vytautas Juozėnas Škicas
Curator: Audrius Pocius

Pastarosiomis savaitėmis, gyvendamas Emilijos Škarnulytės piešinių apsuptyje, vis sugrįžtu prie klausimo: jei pasaulį patiriame iš jo vidaus, jei esame panirę jo medžiagoje ir santykiuose, kam pirmiausia galėjo pasirodyti, kad esama ir išorės?

Mąstau, jog svaja apie žvilgsnį iš viršaus, apie objektyvią žiūrą ir juslėmis nepatiriamą, tikresnę tikrovę kyla iš karčios nuojautos (o galbūt vilties?), kad pasaulis, kuriame tarpstame, nėra toks, koks turėtų būti. Sykiu įsivaizduoju mirties nuosprendžio belaukiantį Boecijų, VI a. romėnų filosofą, kuriam rūpėjo protu suvokti kosminę tikrovės harmoniją. „Filosofijos paguodoje“ jis eilėmis viltingai kreipiasi į ponią Filosofiją:

„Išsklaidyk žemiškojo prado debesis ir naštą...“ – prašo Boecijus, artėjant lemtingai akimirkai. Jo lyriškuose žodžiuose girdžiu ne tik melancholiško pamaldumo natą, bet ir tylų atsisakymą susitaikyti su supančio pasaulio neteisybe kaip galutine tikrove, lydimą kitokios, žmogiškam masteliui neprieinamos tvarkos lūkesčio. Galbūt kiekviena malda yra fantazijos protestas prieš tikrovę?

Kartais atrodo, kad tikrovė fantaziją išstumia užgoždama ją vaizdiniais: pamatuotais faktais, kuriuos galime patikrinti, jų vidurkiais grįstais dėsniais ir technologinėmis medijomis išplėsta žiūra, leidžiančia regėti tai, kas slypi už patyrimu apčiuopiamo horizonto. Nebylus mokslo žvilgsnis nušviečia tikrovę, kurią pats padeda konstruoti, o fantaziją nutildo abejonės tamsoje. Iš Italijos mano mintys keliasi į XVII amžiaus Prancūziją, kur tarp padrikų užrašų, rastų po matematiko Blezo Paskalio mirties, aptinkama kita eilutė. Joje Boecijui dar paguodą teikusi aukštesnės tvarkos viltis sugrįžta jau egzistencinio siaubo pavidalu: o kas, jei kosmosas, tiek pat trokštamas, kiek ir nepasiekiamas, žmogui yra visiškai abejingas?

„Mane gąsdina amžina šių begalinių erdvių tyla“, – rašo Paskalis, tarsi besiklausydamas jos spengimo. Paradoksas: kuo platesnes erdves išgalime atvaizduoti, tuo mažesnis atrodo pasaulis, kurį pajėgiame įsivaizduoti. Juk net ir techninių vaizdų praplėstas žvilgsnis tai, kas plyti už žmogaus horizonto, pasiekia tik pasitelkdamas analogiją. Beribėje nežinomybės plotmėje, susidūrę su kosminiu mastu, ieškome ko nors, ką galėtume atpažinti, dairomės, kur priglausti savo mintis. Taip akistatoje su begaliniu dydžiu nejučia grįžtame prie to, kas beveik nematoma: dulkių, dalelių, atomų. Šį ryšį, mūsų vaizduotėje užsimezgantį tarp didžiausio ir mažiausio, viename vaizdinyje sutelkia matematikas ir fizikas Anri Puankarė 1908 m. išleistos knygos „Mokslas ir metodas“ skyriuje „Paukščių Takas ir dujų teorija“: „Milžino akimis, kuriam mūsų Saulės būtų tai, kas mums yra atomai, Paukščių Takas atrodytų tik kaip dujų burbulas.“

Tarsi nejučia per šią analogiją į pasaulėvaizdį sugrįžta fantazija. O gal tiksliau – tikrovė apsinuogina pripažindama, kad fantazija ji buvo visada. Pastarosiomis savaitėmis bežiūrint į Emilijos Škarnulytės piešinius man nekyla klausimas apie tai, kas juose vaizduojama. Tarsi pakibę, jie nuolat juda kilpoje tarp didžiausio ir mažiausio, tarp atpažįstamo ir nepažinaus. Juose fantazija nebėra vien vaizduotės vaisius, o veikiau tikslus tikrovės stebėjimo būdas. Škarnulytės piešiniai dažniausiai lieka už plačiau atpažįstamo menininkės kūrybos kanono ribų. Šį kanoną esame įpratę sieti su žmogaus mastelį pranokstančiais vaizdiniais, kuriuose techninis pasaulio atvaizdas susilieja su mito žiūra. Neperregima žemės ir vandens tankmė, bekraščiai kosminiai toliai ir šiose erdvėse knibždančios būtybės čia dažnai atrodo taip, lyg būtų stebimos ne iš žmogaus, bet iš kitos, tik laikinai paskolintos sąmonės. Parodoje ši poetika neišnyksta, tačiau pasirodo ne kaip nežmogiškos žiūros pažadas, o kaip pačios žmogiškos žiūros sąlyga. Piešinys čia tampa vaizduote įkrautu stebėjimo instrumentu, fiksuojančiu akimirką, kai dar nėra aišku, ar prieš mus organizmas, uoliena, planktono pėdsakas, žvaigždžių debesis ar tik popieriumi tekantis tušas.

Ekspozicijoje naujausi darbai gretinami su menininkės studijų ir vaikystės metais sukurtais piešiniais bei naujais 16 mm filmais. Šis susitikimas nekuria nuoseklios menininkės istorijos ir neveda nuo kūrybos pradžios prie meninės brandos. Veikiau skirtingi Škarnulytės kūrybos momentai čia veikia kaip atskiri ir sau pakankami chronotopai: savitos pasaulėjautos formos, kurios kartais atliepia, o kartais ir neigia viena kitos perspektyvas.



Emilija Škarnulytė yra Lietuvoje gimusi menininkė. Dirbdama dokumentikos ir vaizduotės sankirtoje, E. Škarnulytė kuria filmus, skulptūras, piešinius bei  instaliacijas, kuriose tyrinėjamas gilusis laikas ir nematomos struktūros. Jos kūrybos sferos apima platų spektrą – nuo kosminių ir geologinių iki ekologinių bei politinių temų. Savo formuojamoje kosmologijoje menininkė per mitologinę prizmę organiškai supina praeities ir ateities vaizdinijas, o, žvelgdama iš ateities archeologo perspektyvos, savo filmuose kviečia atrasti nebeeksploatuojamas atomines elektrines, giliavandenes duomenų saugyklas, pamirštus nuskendusius miestus bei neįprastus gamtos fenomenus.

E. Škarnulytė savo darbus pristatė svarbiose personalinėse parodose, tarp jų – „Tate St Ives“ (JK), „Kunsthaus Graz“ (Austrija), „Kunsthall Trondheim“ (Norvegija) ir „Canal Projects“ (JAV). Ji dalyvavo daugybėje tarptautinių grupinių parodų tokiose institucijose kaip „MoMA PS1“ (JAV), Luizianos modernaus meno muziejus (Danija), „Mori“ meno muziejus (Japonija) ir „Kiasma“ (Suomija). Menininkė taip pat dalyvavo Gvangdžu bienalėje (Pietų Korėja), Helsinkio bienalėje (Suomija), Vilniaus bienalėje (Lietuva) bei Henie Onstad fotografijos ir naujųjų medijų trienalėje (Norvegija).



Parodos organizatoriai nuoširdžiai dėkoja Patricijai Grabauskaitei už ankstyvuosius eksperimentus su tekstile, Jurgiui Paškevičiui už ekrano gamybą, Laurai Kamniskaitei už žvitrią akį, Linui Lapinskui už idėjas ir Mantei Eleluetai už visokeriopą pagalbą.

Parodos autorė: Emilija Škarnulytė
Parodos grafinio dizaino autorius: Vytautas Volbekas
Sklaida rūpinosi: Deimantė Bulbenkaitė
Parodos koordinatorė: Emilija Kairytė
Parodos instaliavimas ir ekspozicijos idėjos: Antanas Gerlikas ir Kotryna Butautytė
16mm projektorius ir filmų juostų kilpų parengimas ekspozicijai: Vytautas Juozėnas Škicas
Parodos kuratorius: Audrius Pocius