„Medūza“ pristatė kuratorės Sandros Skurvidos sudarytą videomeno programą „Woman, Video, Iran“, kurios peržiūros vyko sausio 17 ir 24 d. „Medūzos“ peržiūrų salėje „Videokapsulė“. Programa skirta Irano moterų menininkių judančių vaizdų kūriniams, sukurtiems 2007–2023 m., ir nagrinėja moters kūno, vaizdo medijos ir politinės galios santykį patriarchalinės kontrolės sąlygomis. Pirmąjį seansą lydėjo kuratorės įžanga, suteikusi kontekstą rodomiems kūriniams ir jų istoriniam fonui.


Moters kūniškumas kėlė grėsmę patriarchatui nuo pat modernaus moterų judėjimo atsiradimo. Moterys visame pasaulyje naudojo savo kūno įvaizdžio galią ginti savo teises. Irane, kur valstybinė religija griežtai kontroliuoja moters kūno pasirodymą viešumoje, išlaisvinto kūno įvaizdis susipynė su revoliucija ir reformomis, ypač per neseniai įvykusį sukilimą, kurį išprovokavo vadinamoji moralės policija, nužudžiusi jauną kurdę Jiną Mahsa Amini 2022 m. rugsėjo 16 d. Teherane dėl tariamai atidengtų jos plaukų. Moterys naudojo vaizdo kameras kaip įrankius prieš priespaudą, fiksuodamos ir dalindamosi savo atvaizdais, tvirtindamos savo vietą visuomenėje ir istorijoje.

Irano video meno istorija sutampa su skaitmeninės žiniasklaidos atsiradimu per pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį. Nors valstybė reguliuoja filmų gamybą ir platinimą, vaizdo įrašai gali būti kuriami savarankiškai, o dalijimasis jais socialinėje žiniasklaidoje ir meno bendruomenėje atveria saviraiškos laisvę ir eksponavimo galimybes už Irano ribų. Kadangi visi meno pristatymai visuomenei – muziejuose, galerijose ir kitose valstybės akredituotose institucijose – turi būti patvirtinti Islamo gairių ministerijos, kuri gali laisvai cenzūruoti bet kokį turinį, kuris, jos nuomone, yra netinkamas visuomenei, šiuolaikiniai menininkai siekia necenzūruoto eksponavimo privačiose erdvėse, internete ir užsienyje. Tačiau pogrindinė karjera Irane gali būti tik laikina; didėjant menink(i)ų matomumui, didėja jų rizika. Daugelis meninink(i)ų, iškilusių pirmąjį 2000-ųjų dešimtmetį, nagrinėjo socialines problemas, išlaikydami status quo Irane, taip pat demonstruodami savo darbus tarptautiniu mastu. Jei tai pavyko padaryti 2009 m., Žaliojo judėjimo metais, kai socialinė žiniasklaida daugiau ar mažiau buvo už oficialumo ribų, 2022 m., kai meninė raiška, įskaitant socialinę žiniasklaidą, buvo daug atidžiau stebima, daugelis socialiai įsitraukusių menininkų buvo priversti pasitraukti iš šalies bent kuriam laikui.

Sąvoka „diaspora“ reiškia istorinį kilmės kontekstą, kuris atsiskleidžia skirtingame erdvėlaikyje. Išeivijos menininkės-ai labiau matomos-i užsienyje, nes tarptautinės sankcijos apsunkina finansines operacijas, kuriose dalyvauja Irano pilietės-čiai. Nejučiomis diasporos menininkės-ai tampa tuo, ką Spivak pavadino „vietinėmis-iais informatorėmis-iais“. Tačiau ši informacija reikalauja tam tikro vertimo dėl tyčinių semantinių poslinkių tarp kalbų ir ženklinimo sistemų. Ši būtinybė taip pat tiesiogiai koreliuoja su sąmoningo neskaidrumo lygiu, kurį menininkės-ai naudoja kaip apsaugos strategiją nesaugiame gyvenime tiek Irane, tiek užsienyje. Ar svarbu atsižvelgti į „namuose ar užsienyje“ kaip skiriamąjį veiksnį? Meno praktika yra situacinė.

Tarptautinės sankcijos apsunkina Irano meno pristatymą JAV ir ES. Žymesnės meno institucijos geriau pasikliauja diasporos menininkėm-ais, nes neverta rizikuoti susidurti su vyriausybės mokesčių departamentu. Aš paskelbiau nemažai straipsnių šiais klausimais, įskaitant straipsnį pavadinimu „Irane ar ne: socialinės ir politinės meno pristatymo sąlygos“, todėl šiandien apie tai daug nekalbėsiu. Trumpai tariant, Irane gyvenantčios-ys kritiškai nusiteikę menininkės-ai yra dvigubai surišti, nes turi vengti ideologinės cenzūros savo šalyje, o užsienyje susidurtia su ekonominiais, finansiniais ir mobilumo apribojimais.

Skaitmeninis vaizdo menas gali lengvai kirsti sienas, kol menininkai lieka vietoje. JAV Užsienio turto kontrolės biuras (OFAC) meną priskiria „informacijai“, kuriai netaikomos sankcijos – skaitmeninio meno gamyba ir sklaida yra artima šiai kategorijai, jei menas yra „nemokamas“ ir ekonomine prasme. Jei kada nors gyvenote totalitariniame režime ir jį išgyvenote, atpažinsite šį dvilypumą ir nenustosite jam priešintis. Pusę savo gyvenimo pragyvenusi sovietų okupacijos metais, Irane atpažinau tokį pat mechanizmą. 2009 m. Žaliasis judėjimas rezonavo su vadinamosiomis spalvotosiomis revoliucijomis Rytų ir Vidurio Europoje, ir tada prasidėjo mano darbas su Iranu, siekiant paprasto tikslo atskleisti režimo melą ir brutalumą bei palaikyti rezistenciją.

Visi totalitariniai režimai imasi moterų priespaudos. Netgi JAV, kur pasiekėme tam tikras teises, jas atšaukia kylančios autoritarinės jėgos. Moterys buvo permainų jėga Irane nuo 1905–1911 m. konstitucinės revoliucijos, per 1979 m. revoliuciją, kuri atsisuko prieš jas, o 2022 m. jos vėl sukilo su šūkiu „Moteris, gyvenimas, laisvė“. Šiais metais taip pat padaugėjo totalitarinių represijų visame pasaulyje. Šios sąlygos skatina tęsti mūsų veiklą, kaip ir šiandien.

Kaip ir pirmaisiais video meno metais, kurie sutapo su antrosios bangos feminizmu Vakaruose, Irane video menas yra labiau prieinamas moterims nei kinas. Aš susipažinau su jų darbais 2010 m. Nuo tada šis kuratorinis tyrimas išaugo į platų tinklą. Ši dviejų dalių peržiūra apima dešimtmetį ir pabrėžia tęstinumą, pokyčius ir įsipareigojimus. Kaip kuratorei ir mokslininkei, man buvo svarbu stebėti meninink-i-ų evoliuciją per sudėtingus įvykius, susipažinti su naujomis-ais kylančiomis-ais menininkėmis-ais ir dalyvauti nuolatiniuose mūsų pokalbiuose.

Šioje dviejų dalių programoje pristatomi Irano moterų menininkių darbai, sukurti 2007–2023 m. Vienas iš pirmųjų darbų, kurie mane pagavo 2010 m., pagal atvirą kvietimą dalyvauti programoje SanctionedArray, buvo Bahar Behbahani „Pakabinta“, 2007 m. Pasaulis gali apsiversti aukštyn kojom, priklausomai nuo pozicijos. Ambicinga jauna menininkė, pradedanti savo karjerą, baigusi dailės studijas Teherano universitete, ji puikiai suvokia vidaus ir išorės, savęs ir pasaulio neatitikimus. Filmuodama savo sode Teherane ji vienu metu mato save iš vidaus ir išorės. Antroje šios programos dalyje matysime kitą jos darbą, Šafrano arbata, 2009 m., kuriame būtis namuose pasiekia kritinį matmenį. Ar ji isgyvens? Taip, bet Brukline. Kai ruošiausi šiai peržiūrai, ji buvo pakeliui į Iraną ir iškilo tas pats rūpestis: „Keliauju „namo“ ir dėl šių priežasčių nesiryžtu atkreipti dėmesio į savo praktiką. Bet nepaisant to, aš labai džiaugčiausi galėdamas dalyvauti tavo projekte... ir tikiuosi, kad 2025 m. būsiu pozityvesne.”

  Jinoos Taghizadeh yra viena ryškiausių daugialypės terpės meninink-i-ų Irane aktyvi, nuo 2000 m., kur ji taip pat dirbo rašytoja ir redaktore. Jos video darbai susiję su trukme, pabrėžiant pasikartojančius motyvus, kurie tęsiasi laikui sustojus. „Labanakt“, 2009 m., yra 22 minučių trukmės video, kuriame statiškame Irano vėliavos spalvų kadre rodomas lopšyje sūpuojamas kūdikis. Moteriškas balsas švelniomiu balsu gieda revoliucinius himnus. Revoliucinė dvasia, kuri turėjo pažadinti, užmigdė vaiką. “Labanakt” žymi Žaliojo judėjimo Irane metus. Menininke gyvena tremtyje Kanadoje nuo 2022 m.

Šiandien matysime tik trumpą „Labanakt“ ištrauką, o kitą Jinoos kūrinį, „Žinutės“ pamatysime II dalyje kitą savaitę. Norėjau pabrėžti bendrai Irano ir diasporos menininkių naudojamą pakeitimo strategiją. Anahita Razmi yra iškili Vokietijos ir Irano menininkė, gimusi 1981 m. Hamburge ir gyvenanti Londone. Jos AAAAAAAAAAAAH, 2015 m., sujungia „AAAAAAAAAH“ iš pop dainų su islamo šauksmu maldai (azan). Azane garsas „AAAAAAAAAAAH“ veda į „Allah“. Balso ir prasmės skirtumai ir panašmai kinta įvairiuose kontekstuose.

Negar Tahsili, kuri save apibūdina kaip „išradėją, daugiadisciplinę menininkę, filmų kūrėją ir tyrinėtoją“, naudoja kontekstų kaitos, apropriacijos ir restitucijos strategijas. Pirmą kartą sutikau ją Teherane 2011 m. Po daugybės jos darbų peržiūrų per daugelį metų staiga negalėjau jos pasiekti. Visi jos kontaktai ir paskyros socialiniuose tinkluose dingo, kol ji pernai vėl pasirodė Tunise ir Štutgarte su naujais projektais ir perspektyvomis. Jos darbas Medūzos požiūriu, 2015 m., ypač tinka šiam seansui to paties pavadinimo erdvėje. 1978 m., prasidėjus Irano revoliucijai, ji buvo užfiksuota daugybėje nuotraukų, tačiau daugelis šių vaizdų niekada nebuvo rodomi, paslėpti kaip neapdoroti istorijos fragmentai. Tarp liudininkų buvo dokumentinių filmų kūrėjai, kurių kameros liudija tų dienų sumaišti.

Po kelių dešimtmečių Tahsili bandė iš naujo įsivaizduoti tas sustingusias akimirkas. Ji kreipėsi į dokumentininkus (šiame pristatyme Hamidą Navimą ir Kamraną Širdelį), prašydama jų nematytų nuotraukų ir pridėdama savo skaitmeninį indėli. Šio projekto pavadinimas mums primena svarbų feministinį Hélène Cixous tekstą „Medūzos juokas“ („Le Rire de la Méduse“, 1975), kuris įžiūri dabarti: „Kadangi nėra pagrindo diskursui, tai, ką sakau, turi bent dvi puses ir du tikslus: sugriauti, sunaikinti; ir numatyti tai, kas nenumatoma, projektuoti“. Žinoma, POV yra „TikTok“ terminas, grotažymė, reiškianti „požiūrio taškas: naudojamas nurodant, kad vaizdo įrašas skirtas žiūrėti taip, lyg žiūrovė-as būtų toje konkrečioje situacijoje.

Naujausia šios konkrečios Irano situacijos praeitis yra Tanin Torabi choreografiniame video „Iki“, nufilmuotame Teherano gatvėse „Moteris, gyvenimas laisvė“ judėjimo metu.

Šią pirmąją dalį užbaigiame Tahsili terapija su egzotiška ja, kuris, tikimės, paskatins pokalbį tarp susirinkusiųjų. Kitos savaitės antroji dalis atkartos kai kurias šiandien pristatytas temas ir nuves mus iš netolimos praeities į artimiausią ateitį ir jos virtualią būseną.



Bahar Behbahani, Suspended / Pakabinta (2007, 7 min). Vieno kanalo video darbas reflektuoja kūno būseną tarp judesio ir sustabdymo. Kūrinys analizuoja moters figūrą kaip kontroliuojamą ir tuo pačiu pasipriešinimo kupiną vaizdinį, kuriame įtampa kyla iš buvimo „pakabintoje“ socialinėje ir politinėje padėtyje.

Jinoos Taghizadeh, Good Night / Labanakt (2009, 22 min; rodomas 1 min fragmentas). Darbas jungia asmeninį ir politinį pasakojimą, nagrinėdamas kasdienybės, intymumo ir cenzūros sankirtas. Fragmentiška struktūra leidžia išryškinti tylos, nutylėjimo ir pasikartojimo reikšmę moters patirtyje.

Anahita Razmi, AAAAAAAAAAAAH (2015, 9 min). Performansinis video darbas, kuriame balsas ir kūnas tampa pasipriešinimo įrankiais. Šauksmas čia veikia kaip tiek fizinė, tiek simbolinė reakcija į socialinį spaudimą, peržengianti kalbos ribas.

Negar Tahsili, POV of a Jellyfish / Medūzos požiūriu (2015–tęstinis projektas, trys vieno kanalo video po 1 min). Ši serija pasitelkia medūzos figūrą kaip alternatyvų žvilgsnio tašką, leidžiantį permąstyti trapumą, skaidrumą ir savisaugą. Kūriniai veikia kaip trumpi, jutiminiai vaizdo impulsai.

Tanin Torabi, Until / Iki (2023, 13 min). Choreografinis video tyrinėja kūno judesį kaip laikiną, bet atkaklų pasipriešinimo veiksmą. Judėjimas čia tampa laukimo, ištvermės ir ribos išbuvimo forma.

Negar Tahsili, Therapy with My Exotic Self / Terapija su egzotiška savimi (2022, 5 min 35 s). Autobiografinis ir kritinis kūrinys analizuoja egzotizavimo mechanizmus bei savivaizdžio konstravimą. Video reflektuoja tapatybės dvilypumą tarp savireprezentacijos ir išorinės projekcijos.

Programa „Woman, Video, Iran“ pristato video kamerą kaip politinį įrankį, leidžiantį moterims ne tik fiksuoti smurtą ir kontrolę, bet ir aktyviai kurti savo atvaizdą, balsą ir vietą istorijoje.

Peržiūra atvira ir nemokama.

Projektą remia:

Lietuvos kultūros taryba

     


︎︎︎ Atgal